Adaptacija Boružėlių gr.

„Pirmieji žingsniai Boružėlių grupėje: vaikų adaptacija rugsėjo mėnesį“

Grupė „Boružėlės“ · 1–3 metų vaikai

Rugsėjį 9 vaikams — 4 mergaitėms ir 5 berniukams — prasidėjo pažintis su grupe,

mokytojomis ir nauju dienos ritmu.

Vaikai mokėsi būti kartu, tyrinėjo aplinką, pamažu įsitraukė į veiklas ir žingsnis po žingsnio priprato prie grupės dienos ritmo.

“Vaikų emocinė savijauta ir dienos ritmas“

Rugsėjo pradžioje vaikų emocinė savijauta buvo labai skirtinga: vieni greitai įsitraukė į veiklą, kitiems reikėjo daugiau laiko apsiprasti, stebėti ir pajusti, kad aplinka yra saugi. Mėnesiui bėgant daugėjo ramybės, pasitikėjimo ir noro būti kartu su grupe.

Rytinis atsisveikinimas su tėvais taip pat vyko skirtingai: vieni vaikai atsisveikindavo drąsiai, kitiems reikėjo daugiau laiko ir suaugusiojo artumo. Padėjo trumpas, ramus ir kasdien panašus atsisveikinimo ritualas. Atėję į naują aplinką kai kurie vaikai pirmiausia stebėdavo kitus, apžiūrėdavo žaislus ir tik vėliau prisijungdavo prie žaidimo. Galimybė neskubėti ir apsiprasti savo tempu buvo svarbi jų adaptacijos

dalis. Nusiraminti padėdavo mokytojos artumas, apkabinimas, ramus pokalbis ar galimybė pabūti šalia. Kai kuriems vaikams padėdavo pažįstamas žaislas, knygelė,

dainelė ar įprastas veiksmas, pavyzdžiui, kartu sudėti kaladėles. Pasitikėjimas mokytojomis kūrėsi per kasdienį dėmesį –mokytojos atsiliepdavo į vaiko žvilgsnį,

jausmus ir poreikį būti išgirstam. Pamažu vaikai patys dažniau kreipdavosi pagalbos, kviesdavo žaisti ir drąsiau išreikšdavo savo norus. Dienos ritmas vaikams tapo aiškesnis, kai veiklos kartojosi panašia seka: atėjimas, žaidimas, valgymas, poilsis ir vėl veikla. Žinojimas, kas bus toliau, padėjo jaustis saugiau ir lengviau pereiti iš

vienos veiklos į kitą. Dienos pabaigoje su šeima aptardavome vaiko savijautą ir

svarbiausius dienos momentus. Tai padėjo geriau susieti vaiko patirtis grupėje ir namuose.

Socializacija ir ugdomoji veikla

Vaikai mokėsi būti šalia vienas kito, stebėti bendraamžius ir į veiklą įsitraukti savo

tempu. Žaidimas padėjo pažinti aplinką ir mokytis.

• Sensorinės, meninės, muzikinės ir judrios veiklos buvo pritaikytos vaikų dėmesiui.

• Kaladėlės, automobiliai, lapai ir gamtinės medžiagos skatino tyrinėti, lyginti ir kartoti.

• Kasdien mokėmės dalintis, palaukti, stebėti kitą ir priimti pagalbą.

• Mokytojos kalbino vaikus, įvardijo jų veiksmus ir skatino išreikšti poreikius.

Kasdieniai įgūdžiai ir savarankiškumas

Rutina padėjo vaikams suprasti, kas vyksta toliau, ir po truputį pačiam atlikti vis

daugiau kasdienių veiksmų.

• Valgymo metu vaikai mokėsi ramiai sėdėti prie stalo, naudotis šaukštu, gerti iš puodelio ir atpažinti, kada jau gana. Suaugusiojo pavyzdys padėjo drąsiau paragauti ir paprašyti pagalbos.

• Prieš valgį ir po jo vaikai prisiminė rankų plovimo eigą, mokėsi nusausinti rankas, o po veiklos –susidėti savo daiktus ir palikti vietą tvarkingą.

• Poilsio ir pietų miego ritualai – pritemdyta aplinka, tas pats veiksmų eiliškumas ir ramus tempas –padėjo nusiraminti. Vieniems pakako įprasto ritualo, kitiems reikėjo daugiau individualaus dėmesio.

• Ruošdamiesi kitai veiklai vaikai mokėsi pagal savo amžių: pasirinkti priemonę, ją nunešti, apsirengti ar palaukti savo eilės. Kartodami suaugusiojo pavyzdį, jie veiksmus atliko vis užtikrinčiau.

• Mokytojos padėjo tiek, kiek reikėjo: parodė, priminė, padrąsino ir davė laiko pabandyti patiems. Pastovūs ritualai, ramus tempas ir nuoširdus pagyrimas leido patirti „aš galiu“ ir savarankiškumą auginti mažais žingsniais.

Bendradarbiavimas su tėvais ir globėjais

Sklandi adaptacija kūrėsi kartu su šeima: tėvų ir globėjų suteikta informacija padėjo mokytojoms geriau suprasti vaiko savijautą, dienos ritmą, įpročius ir poreikius. Kasdienis pasidalijimas pastebėjimais leido nuosekliai reaguoti į vaiko būseną ir palaikyti jį jam suprantamais būdais.

• Kasdien dalijomės svarbia informacija apie vaiko savijautą, nuotaiką, miegą, valgymą, energiją ir dienos eigą.

• Šeima pasakojo apie vaikui įprastus ritualus, mėgstamas veiklas, jautresnes situacijas ir poreikius, o mokytojos dalijosi tuo, kaip vaikas jaučiasi bei įsitraukia grupėje.

• Kartu tarėmės dėl rytinio atsisveikinimo: susitarėme atsisveikinti trumpai, ramiai ir aiškiai, kad vaikui būtų lengviau suprasti, kas vyksta.

• Aptarėme poilsio ir valgymo ritmą, atsižvelgdami į vaiko tempą, signalus ir tai, kas padeda jam išlikti ramesniam.

• Kalbėjomės apie nusiraminimo būdus: vaikui padėjo pažįstami žodžiai, pastovūs veiksmai, galimybė pabūti ramiau ir suaugusiojo palaikymas.

• Atviras tėvų, globėjų ir mokytojų bendravimas leido pastebėti pokyčius, laiku pasidalyti rūpesčiais ir susitarti dėl nuoseklių, vaikui suprantamų žingsnių.

• Tėvų įsitraukimas ir panašūs susitarimai namuose bei grupėje vaikui suteikė daugiau aiškumo, pasitikėjimo ir saugumo adaptacijos metu.

Vaikų pažanga ir stiprybės

Vaikų pažanga atsiskleidė kasdienėse smulkmenose: drąsesniame pasirinkime, ilgesniame

žaidime, parodytame poreikyje ir priimtame draugo artume.

Vaikai smalsiai tyrinėjo aplinką: rinkosi lapus, kaladėles, kamuoliukus, automobilius ir kitus žaislus,

stebėjo jų savybes bei veikimo būdus.

• Per žaidimą ir kartojimą mokėsi išlaikyti dėmesį, pasirinkti priemonę, pakartoti veiksmą ir pabaigti pradėtą veiklą.

• Į veiklas įsitraukė palaipsniui: iš pradžių stebėjo, vėliau mėgdžiojo suaugusį ar draugą ir vis dažniau veikė savarankiškai.

• Bendraudami mokėsi būti šalia, dalintis erdve ir priemonėmis, palaukti savo eilės, išreikšti poreikius bei priimti kito vaiko artumą.

• Kasdienėse situacijose stiprėjo savarankiškumas: vaikai rinkosi veiklą, bandė patys atlikti užduotį, paprašydavo pagalbos ir ją priėmę tęsdavo veiklą.

• Kiekvieno vaiko pažanga vertinama individualiai — atsižvelgiama į jo pradinį gebėjimų lygį, tempą, pastangas, drąsėjimą ir mažus, bet svarbius kasdienius žingsnius.

Apibendrinimas ir tolimesni žingsniai

Rugsėjį „Boružėlių“ grupėje pradėjome kurti saugų, pastovų ir vaikams suprantamą kasdienį gyvenimą. Adaptacija vyko palaipsniui, atsižvelgiant į 1–3 metų vaikų amžių, skirtingą patirtį ir savijautą. Per rugsėjį mokytojos pastebėjo, kad vaikams palaipsniui lengvėjo atsisveikinti su artimaisiais ir priimti buvimą grupėje. Mėnesio pradžioje daugeliui reikėjo daugiau artumo, padrąsinimo ir individualaus dėmesio, o vėliau vaikai dažniau ramiai įsitraukdavo į veiklą, drąsiau tyrinėjo aplinką ir kreipdavosi pagalbos. Labiausiai padėjo pasikartojantys kasdieniai ritualai: pasisveikinimas, aiški valgymo ir poilsio eiga, rankų plovimas, trumpas individualus pabuvimas su mokytoja. Vaikus ramino dainelės, knygelių vartymas, judrūs žaidimai ir galimybė žaisti šalia kito be skubėjimo. Ryškėti pradėjo vaikų gebėjimas atpažinti dienos momentus, parodyti savo poreikius, palaukti, dalintis erdve ir trumpam išlaikyti dėmesį bendroje veikloje. Kai kurie vaikai vis savarankiškiau tvarkėsi žaislus, valgė ir rinkosi veiklą. Dar susiduriame su sunkesniu atsiskyrimu, nuovargiu dienos pabaigoje, laukimu ir nesutarimais dėl žaislų. Spalį svarbu išlaikyti ramų tempą, aiškią rutiną, nuoseklų suaugusiųjų reagavimą ir glaudų ryšį su šeimomis. Toliau stiprinsime ryšį, rutiną ir vaikų norą veikti kartu, nepamiršdamos individualaus tempo.

Žingsniai į priekį

·      Stiprinti pasitikėjimą mokytojomis ir saugumo jausmą.

·      Laikytis aiškios, vaikams atpažįstamos dienos rutinos.

·      Skatinti bendravimą, dalijimąsi ir žaidimą šalia kito.

·      Toliau ugdyti savarankiškumą kasdienėse situacijose.

·      Individualiai padėti vaikams, kuriems dar sunku atsiskirti,  ilsėtis ar įsitraukti.